Optinis taikiklis, taip pat žinomas kaip taikiklis, yra optinis taikiklis. Jo ištakas galima atsekti iki senovinio taikinio įtaiso „Wangshan“, paminėto Shen Kuo *Dream Pool Essays* iš Šiaurės Song dinastijos. Dokumentinių įrašų apie teleskopinius silpno{2}švietimo taikymo įrenginius yra iki XIX a. XX amžiaus pradžioje atsirado praktinę kovinę vertę turintys optiniai taikikliai, kurie išpopuliarėjo Pirmojo pasaulinio karo metu.
Taikikliai daugiausia skirstomi į keturias kategorijas: teleskopiniai, kolimuojantys, atspindintys ir lazeriniai taikikliai. Teleskopiniai taikikliai per objektyvo lęšį suformuoja realų taikinio vaizdą, tinka toliems statiniams taikiniams; kolimuojantys taikikliai (įskaitant tuos, kuriuose yra vidinis raudonas{1}}žalias taškas) naudoja žiūroninio vaizdo persidengimo principą, tinka artimiems-judantiems taikiniams; atspindintys taikikliai vaizdams atspindėti naudoja lęšių grupę, leidžiančią nukreipti į judančius taikinius; lazeriniai taikikliai naudoja matomą lazerio spindulį, kad padėtų nukreipti. Šiuolaikiniai patobulinimai apima kintamo didinimo dizainą, Binden taikymo koncepciją (automatinis padidinimo reguliavimas) ir holografinius taikiklius (naudojant šviesos difrakcijos principą). Izraelio SMASH2000 išmanusis taikiklis turi lazerinio nuotolio nustatymo, taikinio fiksavimo ir vaizdo įrašymo bei perdavimo galimybes, o JAV kariuomenės XM157 integruotas balistinis kompiuteris ir lazerinis nuotolio ieškiklis. Naktinio matymo taikikliuose įdiegtos silpno-šviesos ir infraraudonųjų spindulių šiluminio vaizdo technologijos, leidžiančios identifikuoti taikinį tamsioje aplinkoje.
